Įvairovės suvokimo ugdymo vadovas

2.3.1 Migracija

Žmonių migracija vyksta nuo seniausių laikų. Iš pradžių žmonės buvo klajokliai, kol nepradėjo dirbti žemės ir tapo sėslūs. Migracija - tai kėlimasis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą (Bundeszentrale für politische Bildung, 2020). Išties nėra vieno apibrėžimo, koks turėtų būti atstumas ar laikas, kad keliavimą vadintume migracija. JTO skirsto migraciją į trijų mėnesių (laikiną) ir daugiau metų trukmės (nuolatinę). Jeigu yra kertamos valstybių sienos kalbame apie tarptautinę migraciją. Keliavimas vienoje šalyje vadinamas vidine migracija. Netgi ES viduje vadinamas ES vidine migracija, nes ES nėra teisinio ribojimo laisvai judėti. Yra įvairių migracijos rūšių ir jos skirstomos pagal atstumą, trukmę ir netgi motyvaciją. Dažniausios migracijos priežastys yra migracija dėl darbo, šeimos kūrimo ar jos išsaugojimo, geresnio išsilavinimo, taip pat dėl persekiojimo ir prievartos (pabėgėliai).

Dabartinės globalios migracijos judėjimai ir priežastys yra susiję su Globaliųjų pietų kolonizavimu, vergija, pasaulio prekybos sistemos struktūrine nelygybe ir ribotu migracijos režimu. Dėl to turtus susikrovė Globalioji šiaurė ir besivystančios Europos šalys. Šimtmečius trukusi darbo jėgos priespauda, išnaudojimas, gamtiniai ištekliai (pvz.: nafta, kobaltas ir kt.), taip pat karai, gamtinės katastrofos įstūmė daugelį Globaliųjų pietų šalių į skurdą (Fischer-Tiné, 2016).

Nors ir daugelis buvusių Globaliųjų pietų kolonijų/ šalių 20 a. viduryje išsikovojo politinę nepriklausomybę, tačiau buvusių kolonistų ekonominė įtaka yra vis dar didelė. Globalioji šiaurė importuoja žaliavas ir pigiai pagamintas prekes išnaudodama ten gyvenančius žmones, pvz.: rūbų gamyba. Įprastai ten mokamas žemiau pragyvenimo lygio darbo užmokestis, taip pat trūksta darbo ir aplinkos apsaugos įstatymų (CCC 2018, S.2). Kariniai konfliktai dėl žaliavų ir klimato krizė dar labiau apsunkina Globaliųjų pietų žmonių gyvenimą. Todėl šios priežastys šalia ekonominių skatina pabėgimą ir migraciją.

Iš kitos pusės žiūrint yra ir migrantų (-čių) verbavimas, ypač tada, kai reikia pigios darbo jėgos iš užsienio (Eurostat 2019; UN Migration Report 2017; UNHCR 2018). Pasaulyje daugiausiai užsienio piliečių (88%) yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Darbininkai (-ės) yra atvykę daugiausiai iš Egipto, Bangladešo, Indijos ir Pakistano ir dirba statybų sektoriuje (UNHCR 2018). Ši pigios darbo jėgos verbavimo praktika buvo taikoma ir Vokietijoje. Vokietija po 2-ojo pasaulinio karo valstybiniu lygiu kvietė užsienio darbininkus dirbti šioje šalyje (pvz. iš Graikijos, Italijos, Maroko, Ispanijos ir Turkijos). Kadangi žmonės nėra vien tik darbo jėga, daugelis jų pasiliko gyventi Vokietijoje ir pasikvietė šeimas arba sukūrė naujas. Daugelis žmonių, kurie vis dar Vokietijoje laikomi svetimais ir vadinami migrantais (-ėmis), "turkais, arabais ir t.t.", net ir švietimo sistemoje, yra 2-5 kartos darbo migrantų (-čių) palikuonys ir tuo pačiu jau yra kelintos kartos emigrantai, kurie gimė ir užaugo Vokietijoje, kurie net ne visada moka savo tėvų, senelių, prosenelių kalbą. Nepaisant to daugelis jų vis dar neturi vokiško paso (Akyol, 2011).

Pabėgimas ir prieglobstis

Priešingai nei teigia bulvariniai laikraščiai, kad ES yra perpildyta migrantų(-čių), visame pasaulyje ne savo gimtojoje šalyje gyvena tik 3% gyventojų. Jeigu žmonės migruoja dėl karo, persekiojimo ar bado, mes jau kalbame apie pabėgėlius. 2018 m. 71 mln. žmonių bėgo iš savo šalies. Didžioji dalis, apie 60% nekerta savo šalies sienų. Tokie žmonės vadinami vidaus pabėgėliais. Didžioji dalis visų tarptautinių pabėgėlių, apie 80%, gyvena kaimyninėse šalyse (UNHCR 2019). Vienas iš dešimties pabėgėlių gyvena vienoje iš globalių Pietų šalių. Ten daugiausiai pabėgėlių priima Pakistanas, Sudanas, Turkija ir Uganda. Pasaulyje daugiausia pabėgėlių priima Vokietija.

Pabėgėliai iš trečiųjų šalių dažniausiai atvyksta į ES: pvz.: legaliai su turistine viza, kaip studentai ar su darbo sutartimi. Dėl legalios migracijos didelio apribojimo nuo 1990 m. ir ES agentūros "Frontex" išorinių sienų apsaugos vis daugiau žmonių bando nelegaliai kirsti sienas, kaip pvz.: per Viduržemio jūrą ar per Balkanų šalis. Jau keletą metų netyla pranešimai apie į nelaimę patekusius pabėgėlių laivus. Vien per 2016 m. Viduržemio jūroje nuskendo daugiau nei 5000 žmonių, tikrasis skaičius gali būti daug didesnis. 2017 m. buvo 3100, o 2018 m. 2300 mirusių ir dingusių be žinios (UNO-Flüchtlingshilfe 2019). Todėl Viduržemio jūra yra pats pavojingiausias maršrutas pasaulyje ir ne dėl pavojingų vandenų, bet dėl ES nevykdomų gelbėjimo darbų. Pasak UNHCR kiekvieną dieną prie ES vartų nuskęsta šeši pabėgėliai. Civilinės jūros gelbėjimo organizacijos nusikalstama veika, kaip matyti iš rezonansinio kapitonės Carola Rackete atvejo, aiškiai parodo ES izoliaciją, jau seniai vadinama Fortess Europe/ Europos tvirtove.

Kas atsakingas už pabėgėlius, numato Dublino I ir Dublino II sutartys (Asylkoordination Österreich 2016). Pagal šias sutartis už pabėgėlius yra atsakinga ta šalis, į kurią pirmiausia įžengė pabėgėlis, o tai dažniausiai būna Viduržemio jūros šalys, tokios kaip Graikija, Italija, Ispanija, Malta (Der Standard, 2019). Šios Viduržemio jūros šalys, kurios nėra labiausiai pasiturinčios, paliekamos vienos spręsti problemas. Šalys neturinčios priėjimo prie jūros nesirūpina tuo, nes pagal Dublino II sutartį, atsakinga ta šalis, į kurią pirmiausia atvyko pabėgėlis. Be Graikijos ir Italijos daugiausiai pabėgėlių priima Vokietija ir Prancūzija (Eurostat 2019).

ES (įskaitant Norvegiją ir Švediją) 2018 m.buvo pateikta 634 700 prieglobsčio prašymų, tai sudaro 0,1% visų ES gyventojų skaičių. Pasak Eurostat pateiktos statistikos skaičiai šiuo metu mažėja ne dėl to, kad sumažėjo pabėgėlių, bet dėl to, kad buvo sustiprinta sienų kontrolė (sienų apsaugos agentūros Frontex). Šiuo metu prie ES išorinių sienų dirba 1500 darbuotojų ir šis skaičius dar turi būti padidintas iki 10 000 iki 2027 m. (Der Standard, 2019). ES 2018 m. daugiausiai prašymų dėl prieglobsčio sulaukta iš Afganistano, Irako ir Sirijos. 333 400 prašymų buvo patenkinti, t.y. 40% mažiau nei 2017 m. (Europäisches Parlament 2019).

Norint gauti pabėgėlio statusą biurokratinis kelias yra ilgas. Žmonės gyvena pastovioje nežinomybėje, ar jie galės pasilikti ar bus grąžinti. Negavus nuolatinio leidimo gyventi pabėgėliai ir migrantai negali lankyti mokyklos, mokytis ar legaliai dirbti. Jie gyvena laikinose prieglaudose, dažnai būna izoliuoti nuo vietinių gyventojų, gauna tik minimalią sveikatos priežiūros pagalbą ir gali lankyti kalbos kursus. Daugelis pabėgėlių buvo persekiojami, patyrė didelis psichologines traumas (pvz. mirė jų artimieji), o jie negauna atitinkamos medicininės pagalbos, kurios jiems reikėtų (Oulios, 2014).

Ilgas laukimo laikas ir nežinomybė nėra palankūs pabėgėlių integracijai, taip pat nenaudingas priimančiai šaliai. ES pagrindinių teisių agentūros pranešime teigiama: Septyni iš dešimties europiečių migrantų ir pabėgėlių integraciją mato kaip ilgalaikę būtiną investiciją, kuri duoda naudos tiek pabėgėliams/ migrantams, tiek priimančiai šaliai. Pasak Eurostat (2019 m.) nuo 2015 iki 2017 m. 28 ES šalyse 1,4 mln. pabėgėlių (iš 3,2 mln. pateiktų prašymų) gavo tarptautinę apsaugą pagal Ženevos pabėgėlių konvenciją. Ši konvencija yra ir ES teisėje, tačiau kaip teigia ES pagrindinių teisių agentūra, jos ne visada yra laikomasi. Pvz.: šešiose ES šalyse procesas yra ilgas, o tai apsunkina pabėgėlių švietimą ir įdarbinimą, kenkia jų psichinei sveikatai ir padidina riziką būti išnaudojamiems bei nusikalsti. Tyrimai rodo, kad pabėgėliai, gavę tarptautinę apsaugą, rizikuoja tapti ir benamiais (FRA 2019, S. 14).

Nepaisant sumažėjusio pabėgėlių ir migrantų skaičiaus ES, šių žmonių situacija netapo geresne. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje laikomasi izoliacijos strategijos, rinkimuose vis labiau sekasi dešiniųjų populistų bei nacionalistų partijoms. Jie susivienija prieš migrantus (-es), musulmonus (-es), kitos spalvos asmenis, sinti ir romų tautybės žmones, homoseksualus ir feministes. Politinė padėtis rodo, dešinysis populizmas dėl neoliberalizmo tapo socialiai priimtinas. Rasistinė ir nacionalistinė diskriminacija tapo labai dažna. Nuo 2015 m. padaugėjo pabėgėlių prieglaudų padegimų atvejų, smurto prieš kitos odos spalvos žmones. Trečdalis ES gyvenančių kitos spalvos žmonių nurodė, kad 2018 m. jie patyrė rasinę diskriminaciją (Der Standard, 2018).

Šie nerimą keliantys skaičiai rodo, kad apie rasizmą, migraciją, pabėgimą kalbėti yra būtina norint gyventi taikiai vertybinėje visuomenėje. Holokaustas ir Antrasis pasaulinis karas parodė, kad rasizmas, nacionalizmas, diktatūros ideologija veda į mirtį, o žmogaus teisių apsauga turėtų būti didžiausia visų mūsų vertybė.

ES vidinė migracija

Vidinė migracija - tai nuolatinis arba laikinas laisvas ES piliečių judėjimas pagal Šengeno sutartį ( Europäische Union 2019). ES piliečiams ši teisė suteikia daug galimybių: sienos kirtimas be paso kontrolės, studijos užsienyje pagal Erasmus programą, darbas ir gyvenimas ES. Viskas galioja teisiškai, pradedant nuo Mastrichto sutarties 1993 m. laisvai judėti iki šeimos narių teisių. ES piliečiai pirmus tris mėnesius turi lygias teises (Haase 2018). Po trijų mėnesių nedirbantys asmenys turi įsigyti sveikatos draudimą ir deklaruoti turimas lėšas. Gyventojai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Čekijos ir Vengrijos vyksta į Vakarų Europos šalis (dažniausiai į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją (bent jau iki 2019 m. ) dirbti dėl ekonominių šalių skirtumų, dėl didesnių atlyginimų ir darbuotojų trūkumo, ypač sveikatos sektoriuje, mažai apmokamuose darbuose bei derliaus nuėmimo metu.

Mobilumų kvota pagal šalis ( Vokietijos politinio švietimo būstinė, 2017 m.)

Kaip matyti diagramoje, daugiausiai ES dirbančių piliečių yra iš Lietuvos, Portugalijos ir Rumunijos (dažnai laikinai išvykę). Tai susiję su laikinu sezoniniu darbu žemės ūkyje ir statybose. Priimančių šalių gyventojai į tai žiūri su pasipriešinimu, tačiau reikia nepamiršti, kad kalba eina apie laisvas darbo vietas pvz.: sezoninis darbas, slauga, statybų sektorius. Taip pat priimanti šalis gauna pelną iš mokesčių(Haase 2018).

Nepaisant teisės laisvai judėti atsiranda faktinių mobilumo barjerų, kaip pvz.: ES piliečių diskriminacija, nežinojimas ES migrantų (-čių) teisių, kalbos barjeras, profesinio ir akademinio išsilavinimo nepripažinimas ir kt. (vgl. Haase 2018). Ateityje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio dėl migrantų (-čių) išnaudojimo darbo vietoje. Labiausiai tai liečia 8 ES šalis statybų ir slaugos sektoriuose.

Dėl demografinės kaitos ES gyventojų skaičius mažėja ir tik tarptautinės migracijos pagalba galima užtikrinti gyventojų skaičių augimą ir kartu socialinės sistemos saugumą (JT, 2018 m.). Aukštos kvalifikacijos darbuotojai lygiai taip pat laukiami kaip ir darbuotojai mažesnių atlyginimų sektoriuje, pvz. slaugos. Tačiau sunku įvertinti, kokios pasekmės laukia šių darbuotojų kilmės šalių.

Europos našlaičiai

Sąvoką Europos našlaičiai dažnai galima girdėti žiniasklaidoje ir tai reiškia, kad tėvai, dažniausiai iš Rytų Europos, palieka savo šeimas ir vaikus ir išvyksta uždirbti pinigų į užsienį. Sunku pasakyti tokių vaikų skaičių, nes dažnai tėvai dirba nelegaliai. Pasak NVO tokių vaikų gali būti nuo 500000 iki milijono ES, ypač daug tokių vaikų yra Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje. NVO teigia, kad Ukrainoje yra net 9 milijonai Europos našlaičių (Nejezchleba 2013). Dėl nedarbo ir perspektyvos nebuvimo išvardintose šalyse, ypač kaimo vietovėse, tėvai norėdami užtikrinti savo vaikų ateitį neturi kitos galimybės. Padėti būtų galima koreguojant ES šeimos įstatymą, t.y. leisti atsikraustyti šeimai (Nejezchleba 2013).