4.3.2 Skurdas
Pajamos suteikia žmonėms galimybę įsigyti būtiniausių prekių ir tai yra svarbiausia sąlyga patenkinti savo pagrindinius poreikius. Taip pat pajamos yra turto kaupimo pagrindas ir socialinis garantas. Trūkstant pajamų mažėja vartojimas, kuris daro įtaką ir kitoms gyvenimo sritims, kaip pvz. gyvenamoji vieta arba dalyvavimas socialiniame ir kultūriniame gyvenime (Häfelinger, Lampert, Saß & Ziese 2005).
Skurdas apskaičiuojamas pagal EBPO ekvivalentę skalę. Jeigu žmogaus mėnesinės pajamos į rankas mažesnės nei 60% už vidutines pajamas, tada žmogus laikomas skurstančiu (Häfelinger, Lampert, Saß & Ziese 2005). Europos Sąjungoje 2016 m. 23,5% gyventojų kentėjo nuo skurdo ir socialinės atskirties. Bulgarijoje yra daugiausiai skurstančių gyventojų ES (40,4%). Graikijoje ir Rumunijoje skurdo trečdalis gyventojų (Europäische Union/ Eurostat, 2018).
Skurstančių žmonių grupė yra kintanti, nes žmonių situacija keičiasi ir jie balansuoja ant skurdo slenksčio. Taip yra dėl nestabilių darbo santykių, nes daug kur yra sudaromos neterminuotos darbo sutartys ir yra sunku planuoti savo darbą. Todėl galima teigti, kad skurstančių žmonių grupė nėra viena ir ta pati žmonių grupė, o sudaryta vis iš kitų asmenų, kurie tam tikrą laiką gyvena žemiau skurdo ribos (Europäische Kommission, 2013).
Skurdas yra daugiasluoksnis socio-ekonominis reiškinys, kuris iš vienos pusės priklauso nuo ekonominių, socialinių ir darbo sutarties sąlygų, o iš kitos pusės nuo individualių faktorių, kaip išsilavinimas, sveikata ar socialinė padėtis (Grundiza & Vilaplana, 2013).
Skurstantys žmonės dažniau turi problemų dėl sveikatos, maitinasi nesveikai, nepakankamai juda arba net vartoja alkoholį. Taip pat retai lankosi sveikatos priežiūros įstaigose. Dėl to jie dažniau serga, negeba vertinti savo sveikatos būklės. (Häfelinger et al 2005; Lampert et al 2018).
Ar žmogus yra patenkintas savo gyvenimu, savo finansine situacija, priklauso nuo kiekvieno žmogaus išsilavinimo. Skurstantys žmonės patiria sunkumų patenkinti savo pagrindinius poreikius. Jiems dažnai trūksta pajamų, pvz.: susimokėti už nuomą arba šildymo išlaidas, valgyti mėsą ar žuvį kas dvi dienas arba užsimokėti už televiziją ar telefoną. Taip pat nėra lėšų dalyvauti kultūriniame ar visuomeniniame gyvenime, pvz.: susimokėti už klasės išvykas, teatrą, knygas, vadovėlius. 2013 m. krizės metu 39,4% ES piliečių negalėjo apmokėti neplanuotų išlaidų. Žmonių gyvenimo apribojimas yra didelė problema ir tai yra tiesiogiai susiję su jų pasitenkinimu gyvenimu, sveikata ir socialine veikla (Eurostat, 2015).
Gyvenamasis būstas daugeliui žmonių yra susijęs su didelėmis išlaidomis. 2012 m. 11% visų Europos piliečių daugiau nei 40% savo pajamų išleido nuomai arba komunalinėms išlaidoms. Daugeliui šios išlaidos yra per didelės, todėl žmonės galimai turi rinktis blogesnes sąlygas arba yra priversti taupyti kitose srityse. 2013 m. 23,5% skurstančių gyventojų ES gyveno patalpose su kiauru stogu, drėgnomis sienomis ir lubomis, pelėsiu, kas kelia pavojų jų sveikatai ir savijautai. Taigi galima nustatyti ryšį tarp pajamų ir pasitenkinimu gyvenamąja situacija. Tai labiausiai pastebima šalyse, kuriose yra mažesnės vidutinės pajamos (Eurostat, 2015).
Kalbant skurdo tema negalima nepaminėti klasinės diskriminacijos. Čia diskriminacija yra ne tik išankstinė nuostata, bet ir penkios priespaudos formos pagal Iris M. Young (Reuscher 2013):
- Išnaudojimas yra ne tai, kad vieni turi daug turtų, o kiti nieko neturi arba turi mažai, bet tai, kad visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas yra socialinio proceso pagrindas, kuris sudaro sąlygas veikti jėgai ir nelygybei.
- Marginalizacija - nuoseklus individų ar jų grupių teritorinių, ekonominių, politinių ir kitų ryšių su socialine dauguma silpnėjimas, deformacija ir iširimas arba tų individų ar jų grupių išstūmimo iš visuomenės procesas.
- Prievarta yra suprantama ne tik kaip fizinė ir psichinė, bet ir kaip sisteminis, instituciškai apsaugotas ir visuomenės toleruojamas charakteris. Čia turima omenyje prievarta prieš vienos grupės narius, vien dėl to, kad jie yra vienos grupės nariai.
- Bejėgiškumas yra susijęs su visuomenine darbo tvarka, kai vieni žmonės gali vadovauti kitiems žmonėms ir daryti prievartą priimant sprendimus. Bejėgiams sunkiau parodyti savo sugebėjimus, jie mažiau turi galimybių arba išvis jų neturi. Ir tokiu būdu yra apribotos jų laisvės.
- Kultūrinis imperializmas – tai įtakos kultūrai forma, atskiriama nuo kitų, militaristinių ar ekonominių įtakos formų ir vykstanti visad, kuomet viena kultūra sąveikauja su kitos kultūros atstovais, nesvarbu – formalios politikos, diplomatinių tarnybų veiklos kontekste ar pavienių individų bei jų grupių komunikacijoje.
Klasinė diskriminacija suvokiama skirtingai, kaip pvz.: Karlo Markso klasinė visuomenė esant kapitalizmui. Jau pačioje sistemoje viena klasė yra pranašesnė už kitą (FES Landesbüro Thüringen 2016). Vienos klasės priespauda, pasak I.M. Young, yra stipriai įsišaknijusi. Ji vadovaujasi viena visuomenine elgesio forma, dėl kurios niekas neklausė ir nediskutavo.
Vaikų skurdas
Gyvenimas skurde neigiamą poveikį daro ne tik tėvams, bet dažniausiai vaikams, kurie dėl to turi problemų mokykloje arba skundžiasi sveikata. Mažai vietos namuose, nepakankamai pinigų maistui, išsilavinimui, hobiams ar atostogoms yra tik keletas sunkumų pavyzdžių, su kuriais susiduria tėvai. Vaikai, kurie auga skurde, dažnai nedalyvauja socialiniame ir kultūriniame gyvenime, kuris jų bendraamžiams yra įprastas. Daugelis tokių vaikų neturi galimybės nusipirkti knygų, eiti į kiną, įsigyti kompiuterį ar skalbimo mašiną ar net pasikviesti draugų pietums į namus. Taip pat šie vaikai turi mažesnes galimybes mokykloje, susiduria su struktūrine tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija, todėl turi mažiau galimybių vėliau gyventi be skurdo (Menne & Stein, 2017).
ES 2017 m. buvo 24,9% vaikų, kurie gyveno skurde. Tėvų pajamos turi didelę įtaką vaikų finansinei situacijai. Skurde gyvena ne tik bedarbių, bet ir nedaug valandų per savaitę dirbančios šeimos ( Eurostat, 2019). Labai svarbu, kad tėvai turėtų galimybę paremti savo vaiką, padėtų siekti išsilavinimo. Vaikų švietimas yra viena svarbiausia sąlygų sumažinti skurdą ir pasiekti finansinį stabilumą, todėl yra įvairių programų, skirtų šviesti vaikus (Grundiza & Lopez, 2013).
Senatvinis skurdas
Tačiau ne tik vaikai kenčia nuo skurdo, bet ir pensininkai (-ės) gali skursti. 2017 m.ES 18,2 % vyresni nei 65 m. senjorai gyveno skurde (Eurostat, 2019). Beveik penktadalis gyventojų 2017 m. buvo 65 metų ir vyresni. Dėl mažo gimstamumo ir ilgesnės gyvenimo trukmės didėja vyresnio amžiaus gyventojų skaičius (Eurostat, 2018). Pensininkų situacija priklauso nuo jų pensijų dydžio, taip pat asmeniškai sukauptas turtas ir privačiai sukauptos lėšos yra labai svarbūs, nes išėjus į pensiją tą padaryti yra sunku. Pensija priklauso nuo įmokų dydžio. Todėl dažniausiai skursta žmonės, kurių pensijų įmokos buvo mažos, kai jie ilgesnį laiką nedirbo arba dirbo netipiškus darbus.
Šeimyninė padėtis yra taip pat labai svarbi, nes vyresnės poros yra labiau apsaugotos nuo skurdo nei vieniši žmonės (Blömer et. al., 2017). Įdomu palyginti ir gyvenimo trukmę nuo 65 m.: moterims prognozuojama 21,2, o vyrams 17,9 metai. Čia svarbi yra sveikata ir medicininių paslaugų prieinamumas, nes su amžiumi daugėja daugybinių susirgimų ir fizinių nusiskundimų. 65 m.vyrai ir moterys dar 9,4 m. gali tikėtis geros sveikatos būklės, 12 m. gali turėti sveikatos problemų, todėl, tikėtina, kad gali atsirasti papildomų išlaidų., kurias dažniausiai turi apmokėti namiškiai (Eurostat, 2015).
Ir čia socialiai jautrios grupės labiau kenčia nuo sveikatos sutrikimų negu kiti. Labiausiai moterys nuo 65 m. beveik 16,7% dažnai arba visada dėl sveikatos sutrikimų socialiai atsiriboja. Vyrams ši tendencija nebuvo pastebėta (Hoebel; Kuntz; Kroll; Lampert & Müters, 2017). Daugelis žemesnio socialinio sluoksnio asmenų nuo 65 m. į klausimą, ar per paskutines keturias savaites jautėsi ramūs, atsipalaidavę ir laimingi, atsakė neigiamai, priešingai nei aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojai (Hoebel; Kuntz; Kroll; Lampert & Müters, 2017).
Sunkumai senatvėje
Šalia visų sunkumų, kurios kyla dėl skurdo, pensininkai(-ės) susiduria su sveikatos, atminties/ mąstymo problemomis. Daugeliui reikalinga pagalba atliekant kasdienius darbus, prisižiūrint save. Vyresnieji turi aukštą statusą visuomenėje, šeimoje, socialinėje aplinkoje (WHO, 2015). Tačiau būtent sveikatos problemos apriboja socialinius kontaktus ir žmonių mobilumą, todėl atsiranda didesnė rizika, kad jie gyvens atsiskyrę. Pirmiausia socialinis gyvenimas daro didžiausią įtaką gerai savijautai, žmonės tada nori išeiti iš namų, judėti (WHO, 2015). Todėl vyresnio amžiaus žmonėms reikalingos šios galimybės ir gebėjimai, kad jie geriau jaustųsi ir labiau socialiai bendrautų:
- patenkinti pagrindinius poreikius;
- mokytis, augti ir priimti sprendimus;
- būti mobiliais;
- užmegzti santykius ir juos išlaikyti;
- kažkuo prisidėti prie visuomenės, šeimos, draugų ir pažįstamų rato.
Įgyti šiuos gebėjimus ir juos lavinti yra labai svarbu tam, kad vyresnio amžiaus žmonės būtų įgalūs atlikti tas veiklas, kurios jiems yra svarbios. Pagrindinių poreikių tenkinimas reiškia asmeninį ir finansinį saugumą bei tinkamą apgyvendinimą. Pensininkai(-ės) taip pat nori augti, įgyti naujų žinių, stebėti pažangą, pvz. technologijų srityje. Jie nori būti visuomenės dalimi ir gyventi visuomeninį gyvenimą. Tik tokiu būdu jie gali išlaikyti savo tapatybę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą (WHO, 2015).
Mobilumo išsaugojimas, nesvarbu ar su pagalbos priemonėmis, ar ne), reiškia judėjimą savo gyvenamojoje aplinkoje bei atvykimą į parduotuvę, socialinių, kultūrinių bei kitų paslaugų prieinamumą. Taip pat tai daro įtaką asmeniniams santykiams su šeima ar draugais(-ėmis). Būtent santykiai daro poveikį visam gyvenimui, jie yra pagrindinis išteklius ir turi teigiamą poveikį senjorų gerai savijautai, sveikatai ir gyvenimo prasmei (WHO, 2015).
Asmeninių santykių trūkumas veda prie vienatvės, atskirties, blogesnės sveikatos būklės ir rizikingesnio elgesio (WHO, 2015). Be santykių dar labai svarbus dalyvavimo socialiniame gyvenime faktorius. Darbas, plačiąja prasme, suprantamas ne tik kaip apmokamas darbas, suteikia žmogui pilnatvės jausmą, gerina sveikatą, ugdo pažintinius, socialinius gebėjimus ( WHO, 2015).
Išankstinės nuostatos apie senus žmones yra tokios, kad jie viską pamiršta, nebesugeba mokytis ir priimti sprendimų. Kad šios nuostatos negalioja visiems seniems žmonėms, tai nereiškia, kad jos nėra diskriminuojančios. Kaip tik dabar, demografinės kaitos laikotarpiu, šalys susiduria su daugeliu iššūkių: didėjančios išlaidos sveikatos ir socialinėje sistemoje yra tik vienas iš jų. Vis dėlto tikslingos priemonės galėtų daryti teigiamą įtaką senelių savijautai ir sveikatai ir taip pagerinti visų senjorų gyvenimą (WHO, 2015).
