Sudėtinga užduotis yra suprasti įvairovę grupės kontekste. Taip pat sudėtingai atrodo užduotis tarp beveik vienodai atrodančių pupelių atrasti VIENĄ . Tai yra dėmesingumo pratimas įvairovės kontekste.
Rekomendacija, atsiliepimas
www.maerchen-wege.de http://www.maerchen-wege.de/images/MwPdf/Die%20Alt...
- Reikalingas vedančiųjų skaičius
- 1
- Reikalingos darbo priemonės
- 1 medinis dubenėlis, 1 pakelis pupelių
- Numatomos išlaidos
- apie 2 eurus
| Nuo 12 metų (nuo10 žmonių) | |
| 10 minučių | |
| Dalyviai (-ės) pastebi, kad vis dėlto yra įmanoma iš beveik vienodai atrodančių pupelių atrasti savąją. Dėmesys kreipiamas į mažus skirtumus ir įvairovę. Tokie pat įvairūs kaip ir pupelės dubenėlyje yra ir žmonės. | |
| Rasizmas |
Parsisiųsti
(.pdf 179.74 KB)
Pasiruošimas
Žaidimo vadovas sudeda pupeles į dubenėlį ir pasiruošia pasaką.
Eiga
- 1 žingsnis Žaidimo vadovas duoda dubenėlį dalyviams, kiekvienas pasiima po pupelę ir atidžiai apžiūri, palygina su kaimynu, kuo kiekvieno pupelė yra ypatinga. Žaidimo pabaigoje dalyviai turės atrasti savo pupelę.
- 2 žingsnis Kol dalyviai apžiūrinėja savo pupeles, vadovas skaito pasaką.
- 3 žingsnis Kai dalyviai apžiūri savo pupeles, padeda jas atgal į dubenėlį.
- 4 žingsnis Žaidimo pabaigoje, dubenėlis vėl paduodamas dalyviams, kurie turi atrasti savo pupeles. Pupeles apžiūrinėja po du dalyvius vienu metu, atradę atsisėda, tada kitų eilė. Kai visi atranda savo pupeles, prasideda refleksija.
Atlikus užduotį
Žaidimo vadovas klausia, kam išvis reikalingas toks žaidimas, dalyviai bando paaiškinti jo prasmę.
Iš pirmo žvilgsnio pupelės gali atrodyti vienodai, bet pažiūrėjus atidžiau, matyti, kokios skirtingos yra pupelės, tokie pat skirtingi yra ir žmonės. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir skiriasi nuo kitų. Raktažodžiai tokie, kaip identitetas, įvairovė, homogeniškumas prieš heterogeniškumą gali būti paminėti ir aptarti.
Senelė ir pupelės
Kartą gyveno labai sena, išmintinga moteris. Jos gyvenimas buvo labai sunkus.
Kiekvieną rytą, prieš pradėdama dienos darbus, ji užsirišdavo prijuostę. Tada nueidavo į sandėliuką, pasiimdavo visą saują pupelių iš maišo, kurias įsidėdavo į dešinę prijuostės kišenę.
Jeigu dieną ji pamatydavo ką nors gražaus, kas ją pradžiugindavo, ar tai būtų vaiko šypsena, paukščio giesmė, skambantis dubuo, kitas žmogus, kuris jai buvo malonus, gražaus kavos puodelio kvapas, saulės spindulys, šviečiantis jai į veidą arba pavėsis vidurdienio karščio metu, trumpai sakant, viskas, kas jos širdžiai teikė malonumą, ji įdėdavo pupelę iš dešinės prijuostės kišenės į kairę.
Vakare, prieš atsigulant, išsiimdavo pupeles iš kairės prijuostės kišenės ir prisimindavo, ką gražaus patyrė per dieną. Senutė puikiai prisimindavo kiekvieną nuostabią akimirką. Ir jeigu per dieną į kairę kišenę įsidėdavo bent vieną pupelę, vadinasi tai buvo diena, kurią nugyveno ne veltui.
