2.3.2 Rasizmas
Rasizmas - tai žmonių diskriminacija, atskyrimas bei nuvertinimas dėl odos spalvos, kilmės, kultūrinių, etninių ar religinių įsitikinimų. Yra įvairių rasizmo formų (Mediendienst Integration 2019):
- Klasinis arba biologinis rasizmas remiasi ideologija, kad yra skirtingos žmonių rasės, kur "baltieji" turi pranašumą, "ne-baltieji" žmonės yra laikomi mažiau verti (Auma/bpb.de, 2017). Biologinį rasizmą po vokiškojo nacionalizmo su jo rasine ideologija pakeitė kultūrinis rasizmas, kadangi pats žodis "rasė" nebėra socialiai priimtinas.
- Šiais laikais kalbama apie kultūrinį rasizmą, kai žmonės diskriminuojami ne dėl rasės, bet dėl kitos kultūros, etninių ar religinių įsitikinimų. Čia taip pat žmonės grupuojami į grupes, pvz.: musulmonai, sinti ir romų tautybės, kurie laikomi mažiau verti už kitas tautas.
- Rasizmas - reiškia teisių tam tikroms tautinėms grupėms atėmimą, privilegijų skyrimą priklausomai nuo rasės, sistemišką tam tikros tautinės grupės atstovų išstūmimą į visuomenės užribį (pvz., būsto, įsidarbinimo, švietimo ar kitose srityse).
Rasizmu dažnai vadinami tik dešiniųjų ekstremistų išpuoliai, tačiau rasizmas pasireiškia ir tada, kai kitos spalvos žmonės arba žmonės, turintys ne lietuvišką pavardę, nėra kviečiami į pokalbį dėl darbo, nepaisant vienodos darbuotojų kvalifikacijos. Arba, kai juodaodžiai be konkrečios priežasties yra tikrinami policijos. Vyksta rasinis profiliavimas, kai žmonės vien dėl išorinių požymių laikomi įtariamaisiais ir jiems primetami kriminaliniai nusikaltimai. Tai vadinama struktūriniu rasizmu. Kultūrinis rasizmas pasireiškia, kai yra susidariusi bendra nuomonė, kad pvz. moterys, nešiojančios galvos apdangalą, patiria vyro ar tėvo priespaudą, o moterys be galvos apdangalo turi lygias teises Lietuvoje ir jos nesusiduria su seksizmu. Rasistinis mąstymas ir elgesys yra mūsų visuomenėje. Tiesioginė ir netiesioginė rasistinė ideologija, vaidmenų priskyrimas, svetimo išskyrimas yra baltųjų kultūros dominavimo dalis, propaguojama žiniasklaidos, kuri nesąmoningai atsispindi kasdienėje mąstysenoje ir veikloje. Taip atsiranda rasizmas vaikiškose dainose, kulinarinėse knygose, anekdotuose ir kalboje. Pavyzdžiui yra daug sąvokų susijusių su kriminaline veika, pvz.: su žodžiu juodas: juodoji rinka, juodadarbis arba taip vadinamas vaikiškas žaidimas "Kas bijo juodo vyro?"(IDA 2013).
Rasizmas įgalina nelygų jėgų pasiskirstymą ES, kur klesti vietiniai gyventojai, mėgaujasi privilegijomis, o kiti yra diskriminuojami. Rasizmas susijęs su visuomenės įsivaizdavimais ir veiksmais, kurie yra natūraliai priimami. Taigi, yra "savaime suprantama" , kad "mes" turime daugiau privilegijų nei "kiti". Arba mes to nepastebime, arba spontaniškai galvojame, kad esame to nusipelnę. "Kitų" atstūmimas dominuojančiųjų grupėje sužadina bendrumo jausmą (IDA 2013).
Dešinysis populizmas
Populizmo pavyzdžių galima matyti iš politinio dešiniojo populizmo prototipo, Austrijos dešiniosios populistų partijos (FPÖ). Per paskutinius rinkimus 2017 m. ji surinko 26% balsų ir kartu su koalicija jau du metus vadovauja šaliai. Ši partija išgarsėjo dėl savo populistinių ir antiislamiškų rinkimų agitacijos plakatų, kaip pvz.: Austrija austrams (Pelinka/bpb.de, 2017).
FPÖ partija nėra Europoje vienintelė. Front National - Prancūzijoje, AfD - Vokietijoje, UKIP - Didžiojoje Britanijoje, PiS - Lenkijoje, Fidesz - Vengrijoje, Lega Nord - Italijoje - tai dešiniųjų populistų (-čių) partijos, kurios per paskutinius nacionalinius ar Europos rinkimus išsiveržė į priekį. Šių partijų rinkėjai (-os) remiantis tyrimais dažniausiai yra nelabai išsilavinę baltieji vyrai, kurie gauna nedideles pajamas, taip pat ir vidurinis sluoksnis bei rasistinis senasis elitas (Decker & Lewandowsky/bpb.de, 2017). Tai yra tie žmonės, kurie negali susitaikyti su darbo rinkos neoliberalizavimu, globalizacija, digitalizacija, visuomenės pliuralizmu ir jos ekonominių bei socialinių pokyčių procesais.
Dešiniosios populistinės partijos pagrindiniai įrankiai yra baimė ir nesaugumo jausmas, kurie pasireiškia neoliberalizmu ir terorizmu nuo 2001.09.11. Šios partijos dažnai kritikuoja ES, skatina iš jos išstoti (pvz.: Brexit). Prie dešiniųjų populistų prisijungia rasistų, dešiniųjų ekstremistų, nacionalistų grupuotės, liaudies, dešiniųjų konservatorių ir konservatorių partijos.
Visos dešiniosios partijos skirtingais lygmenimis yra "mes", kurie yra prieš "kitus". "Kiti" yra kalti dėl savo pačios kančios t.y. migrantai (-ės), pabėgėliai (-ės), musulmonai (-ės), juodaodžiai (-ės), kitos spalvos asmenys, sinti ir romų tautybės žmonės, dažnai ir homoseksualai, žydai (-ės), feministai (-ės) ir kairieji. Rytų Europoje didžiausia neapykanta ir agresija tenka romų tautybės žmonėms, žydams (-ėms), kitoms etninėms mažumoms ir homoseksualams. Vakarų Europoje - dažniausiai musulmonams ir bendrai žmonėms, kurie atrodo kaip "arabai", nuo kurių, remiantis dešiniųjų populistų retorika, reikia apsaugoti krikščioniškuosius Vakarus (Schellenberg/bpb.de, 2018). Tačiau nekeliamas klausimas, kas yra krikščioniškieji Vakarai ir kokių vertybių ten yra laikomasi. Nekeliamas todėl, kad į šį klausimą nėra vieningo atsakymo, o demokratinės Europos valstybės formaliai yra pasaulietinės, nepriklausomos nuo Dievo ir bažnyčios.
Rasizmas ES
Vakarų formuojamoje ES, kurioje dominuoja baltieji yra juodaodžių, žmonių, kurie dėl savo išvaizdos yra priskiriami islamistams (-ėms), žydų (-ių), romų ir sinti tautybės žmonių, kurie ypač kenčia nuo rasizmo.
Juodaodžių diskriminacija ir prievarta
ES pagrindinių teisių agentūra (FRA) 2018 m. remdamasi atliktu tyrimu paviešino pranešimą „Being Black in the EU“ (būti juodaodžiu ES), kuri 6000 juodaodžių pasidalino savo patirtimi dėl rasizmo. Pagrindinė šio pranešimo mintis yra ta, kad žmonės, turintys tamsią odą, kasdienybėje yra labai dažnai diskriminuojami. 30% apklaustųjų teigia, kad per paskutinius penkis metus buvo diskriminuojami, 5% patyrė fizinį smurtą.
Trys didžiausios diskriminavimo sritys, kuriuose pasireiškia struktūrinis rasizmas:
- Darbo rinka (dirbant arba ieškant darbo)
- Ieškant gyvenamosios vietos
- "rasinis skirstymas" policijos patikrinimo metu
Ypač kebli situacija yra darbo rinkoje: kai kuriuose ES šalyse iki 76% jaunų juodaodžių nei dirbo, nei mokėsi. O visoje ES šis skaičius siekia tik 8% (FRA, 2018).
Panaši situacija yra apgyvendinimo srityje. 14% teigia, kad negalėjo išsinuomoti buto. Nuosavą butą turi tik 15% juodaodžių, o visoje ES 70% gyventojų. Be to pusė apklaustųjų teigė, kad gyveno perpildytuose butuose. Austrijoje ir Italijoje tikimybė, kad juodaodžiai ieškant gyvenamosios vietos bus diskriminuojami, yra labai didelė.
Rasistinis skirstymas yra struktūrinio rasizmo dalis. Ketvirtadalis apklaustųjų teigia, kad per paskutinis penkis metus buvo tikrinti policijos. 41% asmenų, kurie buvo tikrinti, tvirtina, kad patikrinimas vyko dėl rasistinių pažiūrų.
Priešiškumas islamui
Musulmonų(-ių) grupė yra heterogeniška. ES jų gyvena apie 20 mln., t.y. 4% visų gyventojų. Daugelis, apie 46% gyvena Prancūzijoje ir Vokietijoje. Taip pat yra daug pasaulietinių pažiūrų nepraktikuojančių musulmonų (-ių). Tačiau į juos nėra rimtai žiūrima ir jų nuomonė nacionaliniu lygmeniu yra nepaisoma. Priešiškumas islamui arba islamofobija vadinamas antimusulmoniniu rasizmu, kuris pasireiškia prievarta ir diskriminacija. Žmonės yra diskriminuojami dėl išorinių požymių, kaip galvos apdangalai, ilga juoda barzda arba dėl išankstinių nuostatų, tokių kaip prievarta, terorizmas, kriminalinis nusikalstamumas, seksizmas (ENAR, 2019).
Musulmonai yra antra pagal dydį religinė grupė ES. Musulmonų arba žmonių, kurie yra turkai arba arabai, struktūrinė diskriminacija vyksta visose srityse, bet ypač:
- ieškant darbo arba darbe,
- ieškant gyvenamosios vietos,
- bandant gauti viešas ar privačias paslaugas.
2016 m. ES lygių teisių agentūra atliko tyrimą apklausdama antros kartos musulmonus-imigrantus (FRA, 2018, S.7). Apibendrinus tyrimo rezultatus nustatyta, kad kas trečias apklaustas musulmonas buvo diskriminuojamas ieškant darbo. Kas ketvirtas musulmonas buvo diskriminuojamas dėl etninės kilmės arba dėl to, kad yra kelintos kartos imigrantas. Prie pusės apklaustųjų asmenų buvo šešis kartus arba dažniau priekabiaujama, kas trečias nurodė, kad priekabiaujama buvo dėl tradicinių ar religinių simbolių (rūbų), taip pat, kad dėl to buvo tikrinami policijos. Trečdalis teigė, kad dėl odos spalvos buvo diskriminuojami ieškant gyvenamosios vietos arba su diskriminacija susidūrė sveikatos paslaugų sektoriuje. Bet tik vienas (-a) iš dešimt musulmonų teigia, kad iš policijos ar kitų organizacijų patyrė su neapykanta susijusių išpuolių (ebd. S.11).
Antisemitizmas
ES lygių teisių agentūra 2019 m. paviešino pranešimą, susijusį su antisemitizmu.
85 % apklaustųjų 2019 m. nurodė, kad antisemitizmas ir rasizmas yra problema, kurią reikia spręsti skubiausiai. 90%respondentų nuomone antisemitizmas jų šalyje per pastaruosius penkerius metus išaugo, ypač didelė problema, anot apklaustųjų, yra pasisakymai internete. Dauguma apklaustųjų (80%) internetą nurodė, kaip forumą, kur dažniausiai galima rasti antisemitinių pasisakymų, žiniasklaidą (56%) bei politinius renginius (48%) (FRA, 2019, S.3). Dažniausi antisemitiniai pasisakymai yra: "Izraelio gyventojai su palestiniečiais elgiasi kaip naciai (51%), "Žydai turi per daug galios" (43%) ir "Žydai naudojasi savo holokausto aukos vaidmeniu" (35%), (ebd.)
Etninės mažumos: sinti ir romų tautybės žmonės.
Apie 12 milijonų žmonių yra sinti ir romų tautybės, kurie sudaro didžiausią etninę-kultūrinę mažumą Europoje. Bijodami diskriminacijos gyventojai surašymo metu nenurodo savo tikrosios etninės tautybės, nes šie sąrašai buvo naudojami pvz.: Vokietijoje deportacijai ir genocidui. Todėl šios tautybės žmonių skaičius nėra tiksliai žinomas. Pasak ES pagrindinių teisių agentūros sinti ir romų tautybės žmonės yra labiausiai diskriminuojama grupė Europoje (Engbring-Romang, 2014/bpb.de).
Priežastis slypi istorijoje. Beveik visi teksto šaltiniai apie sinti ir romų tautybės gyventojus buvo parašyti ne sinti ir romų tautybės žmonių. Priežasčių tam yra keletas: iš vienos pusės t.y. romų kalba, kuri yra šnekamoji ir pasakojamoji kalba ir yra jų pačių itin vertinama. Ši kalba nėra oficiali. Kita priežastis, kad informacija ir paveikslėliai apie sinti ir romų tautybės gyventojus yra istoriškai paveikti struktūrinio rasizmo. Taip etnologai ir sociologai nuolat formavo šių tautybių rasistinį paveikslą. Katalikų bažnyčios įrašai nacionalinio socializmo metu taip pat buvo šių tautų deportacijos pagrindas. Dar ir šiandien prisimename nacionalsocialistines tautų žudynes, vadinamas porrajmos, kurių metu buvo nužudyti 500.000 romų ir sinti tautybės gyventojų ir reikėjo kovoti dėl šių žudynių valstybinio pripažinimo (Engbring-Romang, 2014/bpb.de).
Sinti ir romų tautybės gyventojai kilę iš dabartinės Indijos ir Pakistano. Jie nebuvo atklydėliai, keliaujantys savo noru į Europą, kaip dažnai neteisingai manoma (apie 95% yra sėslūs), tačiau 8-ajame šimtmetyje dėl karo ir persekiojimo turėjo emigruoti ir nuo tada "keliavo per Persiją, Mažąją Aziją arba Kaukazą (Armėniją), paskui 13 ir 14 amžiuje per Graikiją ir Balkanus į Vidurio-, Vakarų- ir Šiaurės Europą, o iš ten į Ameriką" (Engbring-Romang, 2014/bpb.de). Jiems atvykus į Europą jie buvo laikomi piligrimais (-ėmis). Iš karalių jie gaudavo rekomendacinius laiškus ir jiems buvo leidžiama keliauti per šalį. Buvo manoma, kad jie iškeliaus, bet taip neatsitiko. Po truputį noras padėti peraugo į priešiškumą (Engbring-Romang, 2014/bpb.de). Jie dirbo kaip baudžiauninkai Rytų Europoje, o Vidurio Europoje buvo paskelbti kaip beteisiai, todėl turėjo prisidėti prie keliaujančių tautų. Taip pat ir sisteminė rasistinė priespauda, kuri dažnai atsispindi kasdienėje kalboje vartojamame rasistiniame žodyje "čigonas(-ė)" ), kilusi iš tų laikų ir išlikusi iki šiol.
Iš viso buvo keturios didesnės romų ir sinti tautybės žmonių imigracijos bangos į Europą. Pirmieji romai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos apie 15 a. vidurį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes arba bent jų dalį, apimančią dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas. Lietuvoje gyvena keletas romų bendruomenių. Didžiausia bendruomenė save vadina Litovska arba Litovitka roma (Lietuvos romais), jie yra katalikai ir, tarpukariu romų kalba besidomėjusio kalbininko Antano Salio nuomone, yra seniausiai Lietuvoje gyvenanti romų grupė. Vilniaus krašte gyvena savo papročiais ir dialektu beveik nuo Lietuvos romų nesiskirianti grupė, besivadinanti Polska roma (Lenkijos romais). Trečia grupė yra po Antrojo pasaulinio karo daugiausia iš Moldavijos atvykusi Kotliarų bendruomenė. 2011 m. gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2115 romų tautybės asmenų.
Tarp romų ir sinti tautybės gyventojų vyrauja didelė kultūrinė įvairovė, tačiau visiems yra svarbiausia šeima, pagarba vyresniam žmogui, gimtoji kalba ir istorinės bei dabartinės diskriminacijos suvokimas. Savo religijos jie neturi, tarp jų yra įvairių religijų atstovų.
Anticiganizmu vadinamas sinti ir romų tautybės gyventojų rasizmas, neapykanta, atstūmimas, nuvertinimas ir diskriminacija. Anticiganizmas yra iki šiol visuomenėje toleruojamas požiūris į sinti ir romų tautybės gyventojus, kuris pasireiškia rasistiniu priskyrimu, stereotipais ir paveikslais. Tai veda prie struktūrinio ir visuomeninio šių tautybių žmonių diskriminavimo. Jų padėtis yra sudėtinga, ypač jiems gresia skurdas ir socialinė atskirtis. Dėl struktūrinės rasistinės diskriminacijos mokyklose romų ir sinti tautybių gyventojų vaikai dažniau meta mokyklą, o tai apsunkina profesijos įsigijimo galimybes ir veda prie atskirties. Taip dėl struktūrinio rasizmo sunkiau yra susirasti butą, darbą ar gauti sveikatos paslaugas.
1995 m. Europos taryboje buvo pasirašyta konvencija dėl nacionalinių tautinių mažumų apsaugos, kurią patvirtino visos ES šalys, išskyrus Latviją. Tačiau romų ir sinti tautybės gyventojų padėtis nepagerėjo (Engbring-Romang, 2014/bpb.de).
